6 skyrius
Opioidų vartojimas ir narkotikų švirkštimasis

Heroino pasiūla ir prieinamumas (159)

Į Europą importuotas heroinas yra dviejų rūšių: plačiai paplitęs rudasis heroinas (heroino cheminis pagrindas) ir mažiau paplitęs ir paprastai brangesnis baltasis heroinas (druskos pavidalo), kurio kilmės šalys – pietryčių Azija. Be to, kai kurie opiodai gaminami Europos Sąjungoje, bet jų gamyba yra nedidelio masto ir apsiriboja naminiais aguonų produktais (pavyzdžiui, aguonų šiaudeliai, aguonų koncentratas iš sutrintų aguonų stiebelių ar galvučių) kai kuriose ES rytinėse šalyse, pavyzdžiui, Lietuvoje, kur aguonų stiebelių ir koncentrato rinka, atrodo, stabilizavosi, ir Lenkijoje, kur „lenkiško heroino“ gamyba mažėja (CND, 2006).

Gamyba ir neteisėta prekyba

Europoje vartojamas heroinas daugiausia gaminamas Afganistane, kuris lieka pasaulio neteisėto opijaus tiekimo lyderis. 2005 m. Afganistane buvo pagaminta 89 % viso neteisėto opijaus pasaulyje, po to eina Mianmaras (7 %). 1999-2001 m. laikotarpiu neteisėto opijaus gamyba pasaulyje išliko stabili, išskyrus 2001 m., kai Talibano režimas uždraudė auginti opijaus aguonas Afganistane, ir trumpam jų gamyba staigiai sumažėjo; manoma, kad 2005 m. buvo pagaminta apie 4670 tonų, t. y. 4 % mažiau nei 2004 m. (CND, 2006). 2005 m. heroino gamybos potencialas pasaulyje buvo vertinamas 472 tonomis (495 tonos 2004 m.) (UNODC, 2006).

Heroinas į Europą patenka dviem pagrindiniais prekybos keliais. Per visą istoriją buvęs svarbus Balkanų kelias heroino kontrabandoje ir toliau vaidina pagrindinį vaidmenį. Tranzitu kirtęs Pakistaną, Iraną ir Turkiją, kelias toliau šakojasi į pietinę atšaką per Graikiją, buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją (FYROM), Albaniją, Italiją, Serbiją, Juodkalniją ir Bosniją Hercogoviną, ir į šiaurinę atšaką per Bulgariją, Rumuniją, Vengriją, Austriją, Vokietiją ir Nyderlandus; pastaroji šalis yra antrinio paskirstymo punktas į kitas Vakarų Europos šalis. Heroino konfiskavimo atvejai 2004 m. rodo, kad pietinė atšaka dabar tapo tokia pat svarbi kaip ir šiaurinė, nes per ją įvežami panašūs heroino kiekiai (WCO, 2005; INCB, 2006a). Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio vis daugiau (bet mažiau negu Balkanų keliu) heroino į Europą patenka kontrabanda „šilko keliu“ per Vidurinę Aziją (ypač per Turkmėnistaną, Tadžikistaną, Kirgiziją ir Uzbekistaną), Kaspijos jūrą ir Rusijos Federaciją, Baltarusiją ar Ukrainą į Estiją, Latviją, kai kurias Šiaurės šalis ir Vokietiją („Reitox“ nacionalinės ataskaitos, 2005; CND, 2006; INCB, 2006a). Nors šie keliai yra patys svarbiausi, Arabų pusiasalio šalys (Omanas, Jungtiniai Arabų Emyratai) taip pat tapo heroino siuntų iš pietų ir pietvakarių Azijos į Europą tranzito šalimis (INCB, 2006a). Be to, Europai (ir Šiaurės Amerikai) skirto heroino 2004 m. buvo konfiskuota rytų ir vakarų Afrikoje, Karibuose ir Centrinėje bei Pietų Amerikoje (CND, 2006).

Konfiskavimas

2004 m. visame pasaulyje konfiskuota 210 tonų opijaus (arba 21 tonų heroino ekvivalento), 39,3 tonos morfijaus ir 59,2 tonos heroino. Didžiausi heroino kiekiai buvo konfiskuoti Azijoje (50 %) ir Europoje (40 %). Europoje konfiskuoti kiekiai didėja visų pirma dėl to, kad daugėja konfiskavimo atvejų Pietryčių Europos šalyse (Turkijoje), kur pirmą kartą konfiskuoti kiekiai buvo didesni nei Vakarų ir Vidurio Europoje (CND, 2006).

2004 m. ataskaitas pateikusiose šalyse nustatyti 46 000 konfiskavimo atvejų, konfiskuota apie 19 tonų heroino. Jungtinėje Karalystėje, kaip ir anksčiau, konfiskavimo atvejų buvo daugiausia, po to galima paminėti Vokietiją ir Italiją, o didžiausi kiekiai, beveik pusė viso 2004 m. konfiskuoto kiekio, konfiskuoti Turkijoje (po to eina Italija ir Jungtinė Karalystė) (160). 1999–2004 m. laikotarpiu heroino konfiskavimo skaičius svyravo, iš šalių ataskaitų atrodo, kad sumažėjimas buvo pastebėtas 2002–2003 m., o 2004 m. vartojimas vėl padidėjo (161). Per penkerių metų laikotarpį, nuo 1999 m. iki 2004m. konfiskuoti kiekiai didėjo, o 2004 m. pasiekė rekordinį lygį daugiausia dėl to, kad 2004 m. Turkijoje buvo konfiskuota beveik dvigubai tiek heroino, kiek jo buvo konfiskuota praėjusiais metais (162).

Kaina ir grynumas

2004 m. vidutinė mažmeninė rudojo heroino kaina Europoje buvo labai nevienoda: nuo 12 EUR už gramą Turkijoje iki 141 EUR už gramą Švedijoje, o baltojo heroino kaina svyravo nuo 31 EUR už gramą Belgijoje iki 202 EUR už gramą Švedijoje, o nenustatyto tipo heroino kaina svyravo nuo 35 EUR už gramą Slovėnijoje iki 82 EUR už gramą Jungtinėje Karalystėje (163). 1999–2004 m. duomenys rodo, kad vidutinė heroino kaina, koregavus ją pagal infliaciją (164), sumažėjo daugumoje ataskaitas pateikusių šalių (165).

Vidutinis vartotojams teikiamo rudojo heroino grynumas 2004 m. svyravo nuo 10 % Bulgarijoje iki 48 % Turkijoje, baltojo heroino grynumas svyravo nuo 20 % Vokietijoje iki 63 % Danijoje, o nenustatyto tipo heroino grynumas svyravo nuo 16 % Vengrijoje iki 42–50 % (166) Nyderlanduose (167). Vidutinis heroino produktų grynumas svyruoja nuo 1999 m. daugumoje ataskaitas pateikusių šalių (168), ir nustatyti bendrą tendenciją sunku.

Tarptautinė kova su heroino gamyba ir neteisėta prekyba

Anhidrido rūgštis (169) – svarbus neteisėtoje heroino gamyboje naudojamas pirmtakas. Operacija „Topaz“ [„Topazas“] – tarptautinė iniciatyva, skirta neteisėtai anhidrido rūgšties prekybai stebėti ir jos neteisėto naudojimo metodams ir keliams tirti (INCB, 2006b). Kadangi anhidrido rūgšties teisėta prekyba yra gana intensyvi, ją kontroliuoti yra sunku. Nuo 2001 m. 22 eksportuojančios šalys ir teritorijos INCB pateikė 7684 išankstinius pranešimus apie planuojamą daugiau kaip 1 350 000 tonų anhidrido eksportą. Pastaraisiais metais Turkijoje konfiskuoti kiekiai (1600 litrų 2004 m.) ryškiai sumažėjo, ir galimas dalykas, kad tai liudija, jog prekeiviai rado naujus neteisėto panaudojimo kelius ir būdus. 2004 m. pirmą kartą nustatyta, kad Europoje (Bulgarijoje) konfiskuoti kiekiai buvo atvežti iš pietvakarių Azijos (INCB, 2006b).

Nors kai kurie operacijos „Topazas“ tarptautinės prekybos stebėsenos aspektai buvo sėkmingi, nedaug pasiekta pažangos nustatant ir sunaikinant anhidrido rūgšties kontrabandos kelius Afganistane ir kaimyninėse šalyse (INCB, 2006b).

Europolo vykdomo projekto „Mustard“ [„Garstyčios“] tikslas – nustatyti ir sunaikinti Turkijos ir kitas susijusias nusikalstamas grupuotes, kurių pagrindinė veikla – neteisėta narkotikų, pirmiausia heroino, kontrabanda į ES ir prekyba joje. Projektas remia vykstančius tyrimus dalyvaujančiose valstybėse ir Turkijos bei kitų organizuotų nusikalstamų grupuočių veiklos įžvalgomis padeda susidaryti strateginį žvalgybos vaizdą (Europol, 2006).

Probleminio opioidų vartojimo paplitimas

Šio skyriaus duomenis gauti naudojant ENNSC probleminio narkotikų vartojimo (PDU) rodiklį, kuris atspindi „narkotikų švirkštimąsi arba ilgalaikį, reguliarų heroino, kokaino ir (arba) amfetaminų vartojimą“. Narkomanijos vertinimo skaičiai daugiausia atspindi heroino vartojimą, nors keliose šalyse, kaip parodyta kitur šioje ataskaitoje, svarbią dalį sudaro amfetamino vartotojai.


8 paveikslėlis Probleminio opioidų ir stimuliantų vartojimo vertinimas, 2000–2004 m. (1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų amžiaus)

8 paveikslėlis

NB:

Raudoni kvadratai rodo stimuliantų vartojimą, kiti- opioidų. CR, užregistravimas–pakartotinis užregistravimas; TM, gydymo multiplikatorius; PM, policijos multiplikatorius; MI, daugiamatis indikatorius; MM, Mortality Multiplier; TP, sutrumpintas Puasono skirstinys; CM, kombinuotieji metodai. Daugiau informacijos žr. PDU-1, PDU-2 ir PDU-3 lentelėse 2006 m. Statistikos biuletenyje. Šis simbolis žymi vertinimą tam tikrame taške, vertikalus brūkšnelis žymi neapibrėžties intervalą, kuris gali sudaryti 95 % pasikliovimo intervalo, arba intervalą, paremtą jautrumo analize. Tikslinės grupės gali šiek tiek skirtis dėl skirtingų metodų ir duomenų šaltinių, todėl lyginti reikia atsargiai.

Šaltiniai:

Nacionaliniai informacijos biurai.

Spausdinti


Aiškinant narkomanijos masto vertinimus, reikia turėti galvoje, kad vartojimo būdai darosi įvairesni. Pavyzdžiui, daugumoje šalių vis plačiau plinta kelių narkotikų vartojimas kartu, o kai kuriose šalyse, kur praeityje vyravo opioidų problemos, dabar pereinama prie kitų narkotikų. Manoma, kad dabar dauguma heroino vartotojų be opiodų dar vartoja stimuliantus ir kitus narkotikus, bet ES lygmeniu gauti duomenų apie kelių narkotikų vartojimą sunku (žr. 8 skyrių).


14 langelis: Narkotikų vartotojai kalėjime

Informacija apie narkotikų vartojimą tarp kalinių neišsami. Daugelis duomenų Europoje ateina iš atsitiktinių tyrimų, kurie kartais atliekami vietos lygiu įstaigose, kurios neatspindi tikros nacionalinių kalėjimų sistemos, ir remiasi labai skirtingo dydžio kalinių imtimis. Dėl tirtų populiacijų skirtingų charakteristikų negalima lyginti įvairių apklausų duomenų toje pačioje šalyje ar skirtingose šalyse ir negalima ekstrapoliuoti rezultatų bei analizuoti tendencijų.

Duomenis apie narkotikų vartojimą kalėjimuose per paskutinius 5 metus (1999–2004 m.) pateikė dauguma Europos šalių(1). Tie duomenys rodo, kad palyginti su bendrąja populiacija narkomanų kalėjimuose yra daug daugiau. Bet skirtinguose kalėjimuose ir skirtingose kardomojo įkalinimo vietose dalis sulaikytųjų, kurie nurodo kada nors vartoję neteisėtą narkotiką, yra nevienoda, bet vidutiniškai svyruoja nuo trečdalio ar mažiau Vengrijoje ir Bulgarijoje iki dviejų trečdalių ar daugiau Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje, daugumoje šalių vartojimo gyvenime paplitimas yra apie 50 % (Belgijoje, Graikijoje, Latvijoje, Portugalijoje, Suomijoje). Kanapės – labiausiai vartojamas neteisėtas narkotikas, jo vartojimas gyvenime tarp kalinių svyruoja nuo 4 % iki 86 %, palyginti su kokaino vartojimo gyvenime 3–57 %, amfetaminų 2–59 % ir heroino 4–60 %(2).

Reguliariai vartoję narkotikus ir turėję jiems priklausomybę prieš patenkant į kalėjimą nurodo 8–73 % kalinių, tuo tarpu švirkščiamųjų narkotikų vartojimas gyvenime tarp kalinių yra 7–38 % (3).

Nors dauguma narkotikų vartotojų, patekę į kalėjimą, sumažina arba visai nutraukia narkotikų vartojimą, kai kurie kaliniai toliau vartoja narkotikus, o dar kiti pradeda narkotikus vartoti (ir (arba) švirkštis) kalėjime. Atlikti tyrimai rodo, kad narkotikus kalėjime vartoja 8–51 % kalinių, 10–42 % nurodo tai darantys reguliariai, o 1–15 % švirkščiasi (4). Todėl kyla klausimas dėl galimo infekcinių ligų plitimo tarp kalinių, ypač turint galvoje galimybes turėti sterilius švirkštimosi įrankius ir dalijimąsi jais.

Pakartotinės apklausos Čekijoje (1996–2002 m.), Danijoje (1995–2002 m.), Lietuvoje (2003-2004 m.), Vengrijoje (1997 – 2004 m.), Slovėnijoje (2003-2004 m.) ir Švedijoje (1997–2004) rodo, kad tarp kalinių didėja įvairių narkotikų vartojimo paplitimas, o Prancūzija (1997-2003 m.) nurodo, jog reikšmingai sumažėjo švirkščiamuosius narkotikus vartojančių kalinių (5).

(1) Šalys, kuriose atlikti tyrimai per paskutinius 5 metus (1999-2004 m.) ir kurios pateikė duomenis apie narkotikų vartojimą kalėjimuose: Belgija, Čekijos Respublika, Danija, Vokietija, Graikija, Prancūzija, Airija, Italija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Bulgarija ir Norvegija.

(2) Žr. DUP-1 lentelę ir DUP-1 paveikslėlį 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(3) Žr. DUP-2 ir DUP-5 lenteles 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(4) Žr. DUP-3 ir DUP-4 lenteles 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(5) Žr. DUP-5 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.


Nepaisant bendro šio reiškinio įvairovės didėjimo, daugelyje šalių narkomanijos problemos yra išimtinai susijusios su heroinu ir kitais opioidais, kurie yra pagrindiniai narkotikai. Tą rodo problematinio opioidų vartojimo skaičiai (žr. 8 paveikslėlį), kurie iš esmės yra panašūs į apskritai visokios narkomanijos skaičius (170). Neaišku, ar kitose šalyse ne opioidų narkomanijos mastai yra menki, ar, galbūt, dideli, bet aišku, kad juos įvertinti sunku.

Įvertinti opioidus vartojančių narkomanų skaičių sunku; norint iš turimų duomenų gauti tokios narkomanijos paplitimo skaičius, reikia atlikti sudėtingas analizes. Be to, tokie skaičiai dažnai atspindi tik tam tikrą geografinę vietovę, o iš jų atliktos nacionalinių skaičių ekstrapoliacijos ne visuomet yra patikimos.

2000-2004 m. laikotarpiu opioidų narkomanijos paplitimas nacionaliniu lygiu svyravo nuo 1 iki 8 atvejų 1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų amžiaus (remiantis vidurkiu). Opioidų narkomanijos paplitimas įvairiose šalyse yra labai skirtingas, nors skirtingų metodų taikymas vienoje šalyje dažniausiai duoda panašius rezultatus. Didesnį opioidų narkomanijos paplitimą nurodo Airija, Italija, Liuksemburgas, Malta ir Austrija (5–8 atvejai 1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų), mažesnį paplitimą nurodo Čekija, Vokietija, Graikija, Kipras, Latvija ir Nyderlandai (mažiau nei keturi atvejai 1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų) (8 paveikslėlis). Mažiausias ir gerai dokumentuotas paplitimas yra naujosios ES šalyse, bet Maltoje nurodomas didesnis paplitimas (5,4–6,2 atvejai 1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų). Iš šių gana ribotų duomenų galima išvesti bendrą opioidų narkomanijos paplitimą Europos Sąjungoje – nuo dviejų iki aštuonių atvejų 1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų. Tačiau, šie skaičiai dar nėra visiškai tikslūs, ir juos reikia tikslinti, gavus daugiau duomenų.

Opioidų narkomanijos vertinimų vietiniu ar regioniniu mastu nėra, tačiau turimi apskritai narkomanijos duomenys (įskaitant stimuliantų ir kitų narkotikų vartojimą) rodo, kad vartojimo paplitimas labai skiriasi tarp įvairių miestų ir regionų. 2000-2004 m. laikotarpiu didžiausią paplitimą vietose nurodė Airija, Portugalija, Slovakija ir Jungtinė Karalystė (nuo 15 iki 25 atvejų 1000 gyventojų) (171). Geografiniai skirtumai, kaip ir galima tikėtis, taip pat pastebimi vietos lygmeniu, pavyzdžiui, skirtingose Londono dalyse paplitimas svyruoja nuo 6 iki 25 atvejų 1000 gyventojų. Dėl didelių paplitimo skirtumų įvairiose vietovėse apibendrinimus daryti sunku.

Probleminio opioidų vartojimo tendencijos


9 paveikslėlis Probleminio opioidų vartojimo paplitimo tendencijos, 1995–2004 m. (1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų amžiaus)

9 paveikslėlis

NB:

Kai tuo pačiu laikotarpiu taikyti metodai yra panašūs, eilutės yra sujungtos. Daugiau informacijos žr. PDU-1, PDU-2 ir PDU-3 lentelėse 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(1) 18–64 metų amžiaus grupės vertinimas.

(2) Apskaičiuota pagal 15-54 metų amžiaus grupės duomenis

Šaltiniai:

Nacionaliniai informacijos biurai.

Spausdinti


Patikimų ir nuoseklių istorinių duomenų trūkumas apsunkina probleminio opiodų vartojimo tendencijų vertinimą. Surinkti duomenys liudija, kad opioidų narkomanijos paplitimas įvairiose šalyse yra labai skirtingas ir kad tendencijos Europos Sąjungoje taip pat yra skirtingos. Kai kurių šalių ataskaitos, taip pat ir kiti duomenys, rodo, kad opioidų vartojimo problema antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje ir toliau didėjo (9 paveikslėlis), bet pastaraisiais metais, atrodo, stabilizavosi ar net sumažėjo. 2000-2004 m. laikotarpio reguliarūs opioidų narkomanijos kiekybiniai vertinimai egzistuoja septyniose šalyse (Čekijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Airijoje, Italijoje, Austrijoje): keturios šalys (Čekija, Vokietija, Graikija, Ispanija) nustatė opioidų narkomanijos mažėjimą, viena šalis, Austrija, nustatė padidėjimą (nors šį padidėjimą sunku interpretuoti, nes per tą laikotarpį keitėsi duomenų rinkimo sistema). Įrodymai, surinkti iš pirmą kartą gydymo nuo narkomanijos besikreipiančių asmenų, rodo, kad opioidų probleminis vartojimas apskritai mažėja, todėl artimoje ateityje galima tikėtis paplitimo sumažėjimo.

Narkotikų švirkštimasis

Švirkščiamuosius narkotikus vartojantiems narkomanams yra didelė rizika patirti neigiamas pasekmes, tokias kaip infekcinės ligos ar perdozavimas. Todėl svarbu narkotikų švirkštimąsi nagrinėti atskirai.

Nepaisant švirkščiamųjų narkotikų kiekybinio vertinimo svarbos visuomenės sveikatai, tik kelios šalys turi tokius vertinimus nacionaliniu arba regioniniu lygiu (172). Šiame skirsnyje dėl duomenų trūkumo švirkščiamųjų narkotikų kiekybiniai vertinimai nėra skirstomi pagal tai, koks yra pagrindinis narkotikas, o švirkščiamųjų narkotikų vartotojų dalis tarp besigydančių heroino vartotojų (žr. toliau) atspindi tik heroino švirkštimąsi.

Dauguma švirkščiamųjų narkotikų vartojimo kiekybinių vertinimų remiasi arba perdozavimo atvejais arba duomenimis apie infekcines ligas (pavyzdžiui, ŽIV). Turimi vertinimai iš įvairių šalių yra skirtingi: po 2000 m. nacionaliniu lygiu skaičiai svyruoja nuo vieno iki šešių atvejų 1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų, prieš 2000 m. skaičiai buvo šiek tiek didesni. Nuo 2000 m. didžiausias švirkščiamųjų narkotikų vartojimo paplitimas nacionaliniu mastu tarp šalių, turinčių tokius duomenis, yra Liuksemburge ir Austrijoje (apie šešis atvejus 1000 gyventojų nuo 15 iki 64 metų). Mažiausias paplitimas yra Kipre ir Graikijoje, šiek tiek daugiau kaip vienas atvejis 1000 gyventojų.

Jei kur nors galima nustatyti istorines tendencijas, jos nėra nuoseklios, vienur rodo mažėjimo tendencijas (pavyzdžiui, Škotijoje, Jungtinėje Karalystėje), kitur didėjimo tendencijas. Tačiau dėl duomenų trūkumo šioje srityje susidaryti aiškų vaizdą sunku.

Gydymo besikreipiančių švirkščiamųjų narkotikų dabartinių vartotojų dalies stebėjimas reikšmingai papildo švirkščiamųjų narkotikų vartojimo paplitimo stebėseną tarp bendrosios populiacijos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad nustatyti procentai nebūtinai atspindi visų švirkščiamųjų narkotikų paplitimą. Pavyzdžiui, šalyse, kur yra didelis procentas stimuliantų vartotojų (Čekijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje), heroiną švirkščiančių vartotojų dalis tarp heroino vartotojų gali skirtis nuo jų procentinės dalies tarp bendrosios populiacijos.

Švirkščiamuosius narkotikus vartojančių asmenų dalis tarp heroino kaip pagrindinio narkotiko vartotojų, besikreipiančių dėl gydymo, rodo ryškius švirkščiamųjų narkotikų vartojimo skirtumus tarp šalių ir skirtingas istorines tendencijas (173). Kai kuriose šalyse (Ispanijoje, Nyderlanduose ir Portugalijoje) gana nedidelė besigydančių heroino vartotojų dalis jį švirkščiasi, tuo tarpu kitose šalyse švirkštimasis yra vis dar pagrindinis heroino vartojimo būdas. Kai kuriose ES-15 valstybėse narėse, iš kurių turima duomenų (Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje), švirkštimasis tarp besigydančių heroino vartotojų sumažėjo. Tačiau daugumoje naujųjų valstybių narių, bent jau tose, iš kurių turima duomenų, didelė dalis dėl gydymo besikreipiančių heroino vartotojų jį švirkščiasi.

Duomenys apie gydymo poreikį (174)

Daugelyje šalių opioidai (dažniausiai heroinas) ir toliau lieka pagrindinis narkotikas, dėl kurio pacientai kreipiasi gydymo. Iš visų 2004 m. gautų prašymų gydytis apie 60 % atvejų opioidai buvo nurodomi kaip pagrindinis narkotikas, o šiek tiek daugiau nei pusė tokių klientų (53 %) nurodė, kad šį narkotiką švirkščiasi (175). Pažymėtina, kad gydymo poreikio rodiklis neatspindi viso nuo opioidų vartojimo besigydančių asmenų skaičiaus, kuris yra daug didesnis, o tik pacientus, kurie kreipiasi gydymo per ataskaitinius metus.

Pacientų dalis, kuri kreipiasi gydymo nuo heroino vartojimo, įvairiose šalyse yra skirtinga. Remiantis naujaisiais duomenimis, šalis galima suskirstyti į tris grupes pagal tai, kokią dalį sudaro gydymo besikreipiantys narkomanai, vartojantys heroiną:

  • mažiau kaip 50 % – Čekija, Danija, Vengrija, Nyderlandai, Lenkija, Slovakija, Suomija, Švedija;

  • 50–70 % – Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Kipras, Latvija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Rumunija;

  • daugiau kaip 70 % – Graikija, Italija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Slovėnija, Bulgarija (176).

Šalys, kuriose didelė opioidų pacientų dalis vartoja ne heroiną, o kitas medžiagas: Vengrija, kur paplitęs naminių opijaus aguonų vartojimas, ir Suomija, kur dauguma opioidų pacientų vartoja buprenorfiną (177).

Dauguma opioidų vartotojų, kaip ir kitų narkotikų vartotojų, kreipiasi ambulatorinio gydymo; tačiau palyginti su kokaino ir kanapių pacientais stacionaruose gydoma didesnė opioidus vartojančių pacientų dalis.

Dauguma šalių, kuriose yra didelis naujų heroino pacientų skaičius, kiekvienais metais (išskyrus Vokietiją, kur ataskaitinė bazė buvo išplėsta) nurodo, kad per paskutinius 4-5 metus tokių pacientų sumažėjo, tačiau tik ne pacientų, kurie jau buvo gydyti. Pakartotinio gydymo prašymų nesumažėjo, ir daugelyje šalių bendras gydymo nuo heroino vartojimo poreikis išlieka maždaug stabilus. Išimtys – Vokietija ir Jungtinė Karalystė, kur bendras prašymų skaičius padidėjo. Tačiau, apskritai, gydymo poreikio dėl heroino procentas (tarp visų prašymų ir naujų prašymų) sumažėjo, 1999-2004 m. laikotarpiu naujų prašymų dalis sumažėjo nuo maždaug dviejų trečdalių iki maždaug 40 %, tuo tarpu gydymo poreikis dėl kanapių ir kokaino padidėjo (178).

Anksčiau buvo nurodyta, kad pacientų, besikreipiančių gydymo dėl opioidų vartojimo, populiacija senėja ir ši tendencija tęsėsi ir 2004 m. Beveik visi gydymo besikreipiantys opioidų vartotojai yra vyresni nei 20 metų, o beveik pusė jų vyresni nei 30 metų. Europos lygmens duomenys rodo, kad tik maža opioidų vartotojų grupė (mažiau kaip 7 %) būna jaunesni nei 20 metų, kai jie pirmą kartą kreipiasi pagalbos (179). Kartais pranešama ir apie labai jaunus asmenis (jaunesnius nei 15 metų), kurie kreipiasi gydymo dėl heroino vartojimo (180), pavyzdžiui, 11-12 metų vaikai Sofijoje, Bulgarijoje, bet, apskritai, gydymo dėl heroino poreikis tarp labai jaunų žmonių pasitaiko retai.

Ataskaitose nurodoma, kad opioidų pacientai priklauso marginalinėms visuomenės grupėms, turi menką išsilavinimą, tarp jų yra didelė dalis bedarbių, jie dažnai neturi pastovaus būsto; Ispanija nurodo, kad 17–18 % opioidų pacientų yra benamiai.

Dauguma opioidų pacientų nurodo pradėję vartoti narkotikus pirmą kartą 15-24 metų, apie 50 % pacientų pirmą kartą pavartoja narkotikus, nesulaukę dvidešimties (181). Kadangi nuo pirmo pavartojimo iki pirmo kreipimosi gydytis paprastai praeina nuo 5 iki 10 metų, ir manoma, kad nuo vartojimo pradžios iki reguliaraus vartojimo praeina 1,5–2,5 metų (Suomijos nacionalinė ataskaita), galima daryti išvadą, kad opioidų pacientai, prieš pirmą kartą kreipdamiesi specializuoto gydymo, paprastai narkotiką jau yra vartoję 3–7 metus.

Europoje šiek tiek daugiau nei pusė naujų opioidų pacientų, prašančių ambulatorinio gydymo, kurių vartojimo būdas yra žinomas, narkotiką švirkščiasi. Apskritai, švirkštimasis dažniau pasitaiko tarp gydymo besikreipiančių opioidų vartotojų naujosiose valstybėse narėse (virš 60 %) nei ES-15 valstybėse narėse (mažiau kaip 60 %); išimtį sudaro Italija ir Suomija, kur opioidus švirkščiančių pacientų dalis yra atitinkamai 74 % ir 79,3 %. Mažiausiai yra opioidus švirkščiančių pacientų Nyderlanduose (13 %), daugiausia Latvijoje (86 %) (182).

Gydymas nuo opioidų priklausomybės

ES kovos su narkotikais strategija 2005–2012 m. gydymo gerinimą ir prieinamumą laiko svarbiu prioritetu ir ragina valstybes nares teikti visą veiksmingų gydymo būdų rinkinį. Praeityje narkomanai būdavo gydomi daugiausia stacionaruose. Tačiau didėjant gydymo galimybių įvairovei ir, ypač išplitus pakaitiniam gydymui, stacionarinio gydymo svarba sumažėjo.

Šiuo metu duomenų apie įvairių opioidų narkomanijos gydymo būdų prieinamumą Europoje yra nedaug. Atsakydami į ENNSC klausimyną, ekspertai daugumoje valstybių narių (16-oje) nurodė, kad pagrindinė gydymo rūšis - pakaitinis gydymas. Tačiau keturiose šalyse (Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje) nurodoma, kad įprastesnis yra gydymas be vaistų, o dviejose šalyse, Ispanijoje ir Švedijoje, gydymas su vaistas ir be vaistų taikomas vienodai dažnai.

Opioidų priklausomybei pakaitinė terapija (dažniausiai gydymas metadonu arba buprenorfinu) taikoma visose ES valstybėse narėse (183), taip pat Bulgarijoje, Rumunijoje ir Norvegijoje, ir dabar vieningai laikoma, kad tai yra naudingas opioidus vartojančių narkomanų gydymo būdas, nors kai kuriose šalyse toks gydymas išlieka jautria tema (žr. 2 skyrių). Tarptautiniu mastu pakaitinio gydymo vaidmuo taip pat susilaukia mažiau prieštaravimų; 2004 m. JT priėmė jungtinę poziciją dėl pakaitinės palaikomosios terapijos (WHO/UNODC/UNAIDS, 2004), o 2006 m. birželio mėn. PSO įrašė metadoną ir buprenorfiną į savo pavyzdinį esminių vaistų sąrašą.

Dabar yra tvirtų įrodymų, kad pakaitinės programos, kuriose vartojamas metadonas ir buprenorfinas, yra vertingos. Tyrimai parodė, kad pakaitinė terapija mažina neteisėtų narkotikų vartojimą, narkotikų švirkštimąsi, sulaiko nuo elgesio, pavyzdžiui, nuo dalijimosi švirkštimo reikmenimis, kuris siejamas su didele ŽIV ir kitų infekcinių ligų plitimo rizika, gerina funkcionavimą visuomenėje ir, apskritai, sveikatą. Tyrimai taip pat parodė, kad toks gydymas gali mažinti nusikalstamą veiklą, o pakankamas pakaitinio gydymo prieinamumas gali mažinti su narkotikais susijusių mirčių skaičių. Optimalūs rezultatai priklauso nuo to, ar laiku pradedama taikyti ši programa, ar ji taikoma pakankamai ilgai, ar yra jos tęstinumas, ir nuo pakankamų vaisto dozių.

Nors Europoje metadonas ir toliau yra dažniausiai skiriamas pakaitinio gydymo vaistas, gydymo galimybės plečiamos, ir dabar buprenorfinas yra prieinamas 19 ES šalių, Bulgarijoje ir Norvegijoje, nors ne visiškai aišku, ar jis yra oficialiai patvirtintas pakaitiniam gydymui visose šalyse, kuriose nurodoma, kad jis vartojamas. Turint galvoje, kad gydymas didelėmis buprenorfino dozėmis Europoje pradėtas tik prieš 10 metų, šio narkotiko kaip terapinio vaisto populiarumas išaugo stebėtinai greitai (žr. 1 paveikslėlį) (184).

Ilgalaikis narkotiko pakeitimas nėra vienintelis opioidų farmakoterapijos tikslas. Metadonas ir buprenorfinas yra taip pat vartojami, atpratinant pacientą nuo opioidų; tokios terapijos tikslas – padėti pacientui pasiekti visiškos abstinencijos, skiriant mažėjančią dozę per tam tikrą nustatytą laiką, kad nebūtų tokios didelės atpratimo kančios. Opioidinis antagonistas naltreksonas, pasišlykštėjimą kelianti farmakoterapinė priemonė gydyti priklausomybę nuo opioidų, taip pat yra kartais naudojamas atkryčio prevencijai, nes blokuoja heroino padarinius, nors šio vaisto tinkamumas gydymui dar galutinai neįrodytas.

Kai kurios šalys (Vokietija, Ispanija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė) turi ir heroino terapijos programas, nors tokį gydymą gaunančių pacientų skaičius yra labai mažas palyginti su kitais pakaitinio gydymo vaistais būdais (sudaro turbūt mažiau nei 1 % iš viso). Šis gydymo būdas ir toliau kelia prieštaravimus ir paprastai taikomas moksliniais tikslais ilgą laiką narkotikus vartojantiems narkomanams, kuriems kiti terapijos būdai nepadėjo.

Neseniai atlikta apklausa apie priklausomybės gydymo veiksmingumą ŽIV perdavimo prevencijai nustatė, kad į elgesį nukreiptos intervencijos gali pagerinti pakaitinio gydymo teigiamą poveikį ŽIV prevencijai, tuo tarpu vien tik psichologinė terapija gali padėti arba nepadėti. Abstinencija pagrįstas gydymas duoda gerus ŽIV prevencijos rezultatus tiems pacientams, kurie nenutraukia gydymo 3 ar daugiau mėnesių (Farrell et al., 2005).

Metadono skyrimo stebėsena

Metadonas yra kontroliuojamas vaistas pagal 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos I sąrašą, o jo suvartojimą šalyse kasmet stebi INCB.

ENNSC duomenimis, minimaliai skaičiuojama, kad ES valstybėse narėse, Bulgarijoje, Rumunijoje ir Norvegijoje pakaitinį gydymą gavo daugiau kaip 500 000 pacientų per metus (žr. 4 lentelę 2005 m. metinėje ataskaitoje). Išskyrus Čekiją ir Prancūziją, kur labiausiai paplitęs gydymas didelėmis buprenorfino dozėmis (HDBT), visose kitose šalyse 90 % pacientų buvo gydoma metadonu.

ES ir JAV, kartu paėmus, suvartoja 85 % viso pasaulyje suvartojamo metadono, ir per pastarąjį dešimtmetį jo suvartojimas šiose šalyse nuolat augo. 1997-2000 m. laikotarpiu suvartojami kiekiai abiejuose regionuose buvo stabilizavęsis, bet nuo to laiko Jungtinėse Amerikos Valstijose jie vėl staigiai išaugo. Šiuo metu Europos Sąjungoje suvartojama per pusę tiek, kiek Jungtinėse Amerikos Valstijose (185).

Paprastai suvartojimo kiekiai pastebimai išauga po to, kai šis gydymo būdas pradedamas taikyti nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje plačiai pradėjus taikyti pakaitinį gydymą metadonu 1995 m., jo suvartojimas greitai išaugo nuo 31 kg 1995 m. iki 446 kg 2004 m.

Pastaruoju metu suvartojamo metadono kiekių stabilizavimąsi galima pastebėti Danijos, Ispanijos, Maltos, Nyderlandų ir, galbūt, Vokietijos statistikoje. Tai atitinka besigydančių pacientų skaičiaus tendencijas (žr. 2 skyrių).


(159) Žr. „Konfiskavimo ir kitų rinkos duomenų aiškinimas“.

(160) Šią informaciją reikia patikrinti, kai bus gauti trūkstami 2004 m. duomenys. Duomenų apie 2004 m. heroino konfiskavimo atvejų skaičių ir konfiskuotus kiekius negauta iš Airijos ir Jungtinės Karalystės, duomenų apie heroino konfiskavimo atvejų skaičių 2004 m. negauta iš Nyderlandų. Apytikriam apskaičiavimui vietoj 2004 m. duomenų buvo pasinaudota 2003 m. duomenimis. Nyderlandų pateikti duomenys apie konfiskuotus kiekius 2004 m. buvo paremti tik bendru vertinimu ir todėl jais nebuvo galima remtis analizuojant 2004 m. tendencijas.

(161) Žr. SZR-7 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(162) Žr. SZR-8 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(163) Žr. PPP-2 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(164) Laikant 1999 metus pinigų vertės atskaitos tašku visose šalyse.

(165)  1999–2004 m. laikotarpio duomenys apie heroino kainas bent trejus metus iš eilės egzistuoja: rudojo heroino kainų duomenys Belgijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Liuksemburge, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Turkijoje ir Norvegijoje; baltojo heroino kainų duomenys Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Latvijoje ir Švedijoje, o nenustatyto tipo heroino kainų duomenys Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje.

(166)  Šie du skaičiai rodo duomenis iš dviejų skirtingų stebėsenos sistemų (žr.PPP-6 (iii dalį) lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje); į juos reikia žiūrėti atsargiai, nes skaičius 50% yra paremtas tik vienu atveju.

(167) Žr. PPP-6 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(168) 1999–2004 m. laikotarpio duomenys apie heroino kainas bent trejus metus iš eilės egzistuoja: rudojo heroino duomenys Čekijoje, Danijoje, Ispanijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Austrijoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Jungtinėje Karalystėje, Turkijoje ir Norvegijoje; baltojo heroino grynumo duomenys Danijoje, Vokietijoje, Estijoje, Suomijoje ir Norvegijoje; nenustatyto tipo heroino grynumo duomenys egzistuoja Belgijoje, Lietuvoje, Vengrijoje ir Nyderlanduose.

(169) 1988 m. Konvencijos I lentelės sąraše.

(170) Žr.PDU-1 (i dalį) paveikslėlį 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(171) Žr.PDU-6 (i dalį) paveikslėlį 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(172) Žr. PDU-7 paveikslėlį 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(173) Žr. PDU-3 paveikslėlio (i dalį) 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(174) Žr. išnašą (70).

(175) Žr. TDI-2 paveikslėlį ir TDI-5 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(176) Žr. TDI-5 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(177) Žr. TDI-26 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje; „Reitox“ nacionalines ataskaitas.

(178) Žr. TDI-1 paveikslėlį 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(179) Žr. TDI-10 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(180www.communitycare.co.uk

(181) Žr. TDI-11 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(182) Žr. TDI-17 lentelę 2006 m. Statistikos biuletenyje.

(183) Kipre apie metadono naudojimą detoksikaciniam gydymui pranešama nuo 2004 m. ir dabar yra pranešta apie metadono palaikomojo gydymo bandomojo projekto pradžią, bet dar nepranešta apie jokius gydymo atvejus. Turkijoje metadonas yra oficialiai užregistruotas priklausomybės nuo opioidų gydymui, bet dar nepranešta apie jokius gydymo atvejus.

(184)  Žr. pasirinktą temą apie buprenorfiną 2005 m. metinėje ataskaitoje.

(185) Žr. NSP-2 paveikslėlį 2006 m. Statistikos biuletenyje.